Kundalini mieganti gyvatėDvasios ir meditacijos praktikų mokslas | |
Puslapis 2 iš 9
Tiek daug kalbama apie Dievą ir palaimą: tiek daug pasaulyje yra knygų, milijonai žmonių meldžiasi ir gieda giesmes bažnyčiose, šventyklose ir mečetėse, bet, nepaisant to, atrodo, kad mes neturime jokio kontakto su Dievu, nematome jo, negirdime jo ir negirdime mūsų būtyje jo širdies plakimo. Tai, atrodo, nieko daugiau kaip tušti plepalai. Galbūt mes ir toliau kalbėsime apie Dievą, tikėdamiesi, kad kalbėdami mes arba rasime jį, arba patirsime. Bet nieko neatsitiks, jeigu kurčias daug gyvenimų kalba apie muzikines natas arba aklas apie šviesos esmę. Ir įmanoma, kad jie liks savo iliuzijos aukos, jog jie nėra kurti ir akli. Kalbėdami apie tai, jie gali tikėti, kad žino, kas yra garsas ir kas yra šviesa.
Šventyklos, bažnyčios ir mečetės, kurios buvo pastatytos aplink visą žemę, sėkmingai sukūrė šią iliuziją ir šią apgavystę. Žmonės, sėdintys jose ir aplink jas, yra apgauti, apsėsti iliuzijų ir išskyrus jas nieko nežino. Daugiausia jie gali tikėti Dievu, bet jie jo nepažįsta. Tikėjimas yra nė kiek nevertingesnis, nei kalbėjimas. Mes galime tikėti, jei kalba yra pakankamai įtikinanti. Jei kažkas įtikinančiai argumentuoja ir įrodo Dievo egzistavimą, o mes pralaimime įrodinėdami, kad jo nėra, tuomet mes jaučiamės nugalėti ir mes pradedame Dievą priimti. Bet tikėjimas nėra žinojimas. Kad ir kaip mes įtikinsime aklą, kad šviesa yra, jis jos nepažįsta, jis jos negali pamatyti.
Aš čia esu suprasdamas, kad žinojimas yra įmanomas.
Neabejotinai mūsų viduje yra centras, kuris yra miegantis centras, kuriam prabudus Krišna pradeda šokti ekstazėje, kuriam prabudus Jėzus skelbia nuo kryžiaus Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro! Iš tikrųjų Mahaviras atėjo pažadinti tą centrą ir dėl šio centro Gautama Sidharta tapo Buda pabudusiu. Aišku, yra centras akims, ausims, kuris miega. Ir aš esu specialiai tam, kad padėčiau pažadinti jumyse šį centrą.
Tai lyg elektros lemputė, skleidžianti mums šviesą. Jeigu jūs nupjausite laidus, kurie jungia ją su elektros jėgaine, ji nustos šviesti, nors lemputė liks ta pati. Jei elektros srovė nutrūksta ir nepasiekia lemputės, čia vietoj šviesos bus tamsa. Ta pati lemputė bus neaktyvi, jei jos nesuaktyvins srovė, tekanti per ją. Ir ką gali padaryti vargšė lemputė, jeigu srovė jos nepasiekia?
Kiekviename iš mūsų yra centras, per kurį yra pažįstamas Dievas, bet dėl to, kad gyvenimo energija nepasiekia šio centro, jis yra nepabudęs, neaktyvus, miegantis. Net ir tuomet, kai jūsų akys yra normalios ir sveikos, jos gali būti nematančios, jei gyvenimo energija jų nepasiekia ir jų neaktyvina.
Giminės atvedė pas mane jauną merginą. Ji pamilo vieną vaikiną. Kai jos šeima tai sužinojo, visais būdais pradėjo trukdyti mylimiesiems susitikti ir pastatė tarp jų sieną realią sieną. Mes dar nesukūrėme gero pasaulio, kuriame sienos tarp įsimylėjusių poros nebūtų statomos. Šeimos nutraukė visus tarpusavio kontaktus tarp merginos ir jos draugo. Mergina priklausė garbingai šeimai, o jos mylimasis gyveno greta. Jie paprastai matė vienas kitą nuo jų namų stogų. Siena buvo įrengta tam, kad sutrukdytų jiems susitikti.
Tą dieną, kai siena buvo pastatyta, jauna mergina staiga apako.
Pradžioje tėvai tapo įtariais; jie manė, kad duktė simuliuoja aklumą, apsimeta. Jie išplūdo merginą ir grasino mušti. Bet aklumas nepagydomas grasinimais. Gydytojai, kurie konsultavo ją, sakė, kad jos akys yra sveikos, bet jie taip pat sakė, kad ji nemeluoja; ji iš tikrųjų negalėjo matyti. Jie sakė, kad šiuo atveju nieko negali padaryti; tai yra tam tikras psichologinis aklumas. Gyvenimo jėga nustojo pasiekti jos akis. Jos tapo užblokuotomis. Dėl to ji apako, nors fiziškai jos akys buvo visiškai sveikos.
Tuomet ją atvedė pas mane. Aš pabandžiau suprasti reikalo esmę. Aš paklausiau, kas iš tikrųjų atsitiko, gal kažkas atsitiko jos psichikoje. Pakartodama savo istoriją, ji pasakė: Mano protas tuomet pasakė, kad nėra jokio reikalo naudoti mano akis, jei aš negaliu matyti to, kame yra matymo prasmė. Geriau liautis matyti iš viso. Visą dieną, kai siena buvo pastatyta, paprasta mintis persekiojo mano protą, kad aš apaksiu. Netgi miegodama aš sapnavau, kad apaksiu. Kadangi mano akims nebuvo suteikta teisė matyti tą asmenį, kuris mane žavi, kokia prasmė matyti visa kita? Todėl gerai, jei jos iš viso praras sugebėjimą matyti.
Jaunos merginos protas pritarė aklumui, ir jos gyvenimo jėga nustojo tekėti į jos akis. Akių išvaizda buvo normali, jos galėjo matyti, bet energija, kuri reikalinga matyti, liovėsi jas pasiekusi.
Tęsinys - puslapis 3
Puslapiai:
1, 2,
3,
4,
5
,
6,
7,
8,
9
Ošo, Nargolas (Gudžaratas, Indija),
1970 metų gegužės 2 d.
Ištrauka iš Ošo "Stebuklo beieškant" 1 t.
© Osho International Foundation, 1984
© M. Vrubliauskas, 1995
|