Kundalini mieganti gyvatėDvasios ir meditacijos praktikų mokslas | |
Puslapis 3 iš 9
Mūsų būtyje yra centras, paslėptas mumyse, kuriame mes galime patirti tiesos blyksnį ir kuris siejasi su pirmaprade gyvenimo energija. Tai centras, kuriame girdima dangiška muzika, muzika, kuri sukurta be jokių instrumentų, ir kuriame toks žavumas tampa įmanomu, kuris yra nežemiškas, kuris yra neapsakomas. Tai yra pats mūsų centras, kuriame nėra jokių ligų ir kuris yra durys į laisvę, absoliučią laisvę. Šis centras veda mus anapus, kur nėra jokių sienų, kur yra beribis ir begalinis išsiplėtimas, kuris nežino liūdesio ir kuris yra ne kas kita, kaip palaima ir dar daugiau negu palaima, ir dar daugiau negu palaima; niekas kitas, tik absoliuti palaima.
Bet mūsų gyvenimo energija nepasiekia šio centro, ji yra sulaikoma kažkur pakeliui, kažkur visiškai arti jo.
Svarbu suprasti šį dalyką labai aiškiai, kadangi tai, ką vadinu meditacija, yra aukščiausias mūsų ketinimas šias tris dienas kreipti šią gyvenimo energiją į centrą, kuriame gėlės gali žydėti, lemputė gali šviesti, akis, trečia akis gali atsiverti ir gali būti įmanomas superjautrumas. Tai yra centras, iš kurio keletas yra matę tiesą ar Dievą, ar dar kaip nors kitaip tai galite pavadinti, ir iš kurio visi turi teisę matyti.
Bet tai nėra būtina sėklai tik todėl, kad sėkla turi tapti medžiu. Kiekviena sėkla yra gimusi tapti medžiu, bet ne visos juo tampa. Netgi jeigu sėkla turi potencialą tapti medžiu, yra svarbu ją pasėti ir patręšti. Sėklai yra labai svarbu pratrūkti, disintegruotis ir mirti kaip sėklai, kad galėtų tapti medžiu. Tik ta sėkla transformuojasi į medį, kuri pasiruošusi disintegruotis ir dingti dirvoje. Kai mes žiūrime į medį ir sėklą kartu, į esančius šalia vienas kito, sunku patikėti, kaip menkutė sėkla galėjo tapti didžiuliu medžiu. Tai atrodo neįmanoma.
Atrodo neįmanoma, kaip maža sėkla transformuojasi į didžiulį medį. Mes visuomet tai juntame, kai žiūrime į tokį žmogų kaip Krišna arba Buda. Stovėdami šalia Krišnos, mes jaučiame, kad neįmanoma būti panašiems į jį. Todėl mes sakome: Jūs esate Dievas, o mes tik paprasti žmonės; mes negalime būti panašūs į jus. Jūs esate
avataras, inkarnacija, o mes esame tik smulkučiai žmonės, kurie gali būti tik kaip nors knibždantys. Ne mūsų jėgoms būti tokiems kaip jūs. Kai sutinkame Budą ar Mahavirą, mes liečiame jo kojas ir sakome: Jūs esate
tirtankara, inkarnacija, Dievo sūnus, o mes esame tik paprasti žmonės. Jei sėkla galėtų, ji pasakytų tą patį medžiui: Jūs esate Dievas, aš esu tik paprasta sėkla; kaip aš galiu būti kaip jūs? Kaip sėkla gali patikėti, kad didelis medis yra paslėptas joje?
Bet tai yra faktas, kad šiandien didžiulis medis kažkada buvo menkutė sėkla ir šiandien menkutė sėkla ateityje taps didžiuliu medžiu.
Begalinės galimybės yra paslėptos kiekviename iš mūsų. Bet dėl to, kad mes sąmoningai to nesuvokiame, jokie raštai, jokie dieviški žmonės, kad ir kaip garsiai jie sakytų, negali įrodyti jų egzistavimo. Ir tai yra taip kaip ir turi būti, kadangi yra gryna kvailystė tikėti tuo, ko mes nežinome. Geriau sakyti, kad mes nežinome, kas yra Dievas.
Bet lygiai taip pat tiesa, kad keletas žmonių yra pažinę Dievą prašvitę. Ir keletas kitų, pažinojusių juos per tai transformavo visą savo gyvenimą; jie taip pat matė dangiškus žiedus, supančius juos. Bet mes negalime pažinti Dievo tik melsdamiesi prašvitusiems. Deja, religijos sustojo būtent ties malda. Bet kaip gali sėkla tapti medžiu melsdamasi jam? Ir upė negali tapti vandenynu, kad ir kaip ji melstųsi vandenynui. Kad ir kaip kiaušinis melstųsi paukščiui, jis negali išskleisti savo sparnus danguje. Paukštis turi pramušti kiaušinio kevalą; kiaušinis pirmiausia turi dingti kaip kiaušinis. Kai pirmą kartą viščiukas išlenda iš kiaušinio kevalo, jis negali įsivaizduoti, kad gali skristi. Žiūrint į paukščio sparnus, negalima patikėti, kad jis taip pat gali skristi. Netgi jei jo motina skrenda, net jei motina ragina skristi, jam trūksta tikrumo, jis jaučiasi netvirtai. Jis tupi ant šakos krašto ir drąsina save. Kaip gali tas, kuris niekad nepažino, kas yra skridimas, patikėti tuo, kad jis gali skristi ir tęsti kelionę tuščia padange?
Aš gerai suprantu, kad šias tris dienas jūs irgi sėdėsite prie pušų ir stebėsitės, argi įmanoma kelionė į nežinomybę. Kad ir kaip garsiai aš raginčiau jus šokti, kilti, skristi, jūs nepatikėsite, kad skristi yra įmanoma. Kaip gali paukštis, kuris niekad nemojavo sparnais, patikėti, kad įmanoma skristi? Nėra kito kelio kaip atlikti šuolį. Kartą jūs turite atlikti kokybinį šuolį, nežinodami, kas tai yra. Pradžioje tai turi būti šuolis tamsoje.
Kažkas nori išmokti plaukti. Jis neklysta sakydamas, kad jis neįbris į vandenį, nemokėdamas plaukti. Tai skamba teisingai ir logiškai kaip jis gali įbristi į vandenį, kol dar nemoka plaukti? Bet mokytojas sakys, kad jis negali išmokti plaukti, neįžengęs į upę. Ir ši diskusija apie plaukimą gali tęstis be galo. Kaip tai išspręsti? Treneris turi primygtinai reikalauti pirma įbristi į vandenį; kitaip plaukti neįmanoma. Ir jis teisus. Faktiškai mokymasis prasideda įžengus į upę. Kiekvienas žino, jog moka plaukti; to net neturėjo mokytis. Kai jūs išmokote plaukti, jūs tuomet žinote, kad to nereikėjo mokytis. Kiekvienas moka plaukti, bet jis nemoka plaukti metodiškai. Jūs gaunate metodą, įgūdžius ir tik po to įžengiate į upę. Pradžioje jūs bet kaip makaluojate rankomis ir kojomis, bet jei jūs tai tęsiate, jei jūs tai darote atkakliai, tai pradedate plaukti meistriškai. Kiekvienas žino, kaip judinti rankas ir kojas, bet reikia pratintis tai daryti ir per trumpą laiką tai tampa metodiška. Taigi tie, kurie žino, sakys, kad plaukimas nėra mokymasis, jis yra prisiminimas.
Tie, kurie žino, sakys, kad Dievo patyrimas yra prisiminimas. Tai nėra kažkas, ką mes turime išmokti šiandien. Tą dieną, kai mes tai sužinosime, tuomet pasakysime: O, tai ir yra plaukimas! Mes tai galėjome padaryti bet kuriuo metu, mes mokame plaukti. Bet mes neturėjome drąsos įšokti, tik buvome ant upės kranto. Įžengti į vandenį yra būtina ir tuo pat metu, kai kas nors atsiduria vandenyje, prasideda darbas.
Tęsinys - puslapis 4
Puslapiai:
1,
2, 3,
4,
5
,
6,
7,
8,
9
Ošo, Nargolas (Gudžaratas, Indija),
1970 metų gegužės 2 d.
Ištrauka iš Ošo "Stebuklo beieškant" 1 t.
© Osho International Foundation, 1984
© M. Vrubliauskas, 1995
|